Panikmache über angebliche Gefahren der 5G-Technologie kommt aus verschiedenen Ecken. Das sollte dem Fortschritt nicht im Wege stehen.

Jede Technologie bringt ein gewisses Maß an Skepsis mit sich. Ob es nun um die Entdeckung der Elektrizität, die Erfindung des Zuges oder die Ankunft der Mikrowelle als Ergänzung unserer Küchenausstattung geht: Kritische Stimmen werfen wichtige Sicherheitsfragen auf. Das 5G-Netz (steht für „Fünfte-Generation-Netzwerk”) bildet dabei keine Ausnahme. Irgendwann muss man jedoch die wissenschaftlichen Ergebnisse akzeptieren.

Wenn Sie nach „5G” und „Gesundheit” suchen, finden Sie mehrere Artikel, die Ihnen keine genauen Antworten auf die gesundheitlichen Auswirkungen des Netzwerks geben, aber verschiedene fatalistische Szenarien ausmalen. Hier sind einige Beispiele:

• „Gesundheitsrisiko 5G: Der zweifelhafte Umgang mit der Strahlungsgefahr“
• „Mobilfunknetz 5G: Strahlendes Experiment“
• „Risiken und Gefahren von 5G: Alles über den neuen Mobilfunkstandard, Testanlagen und Messungen“
• „Kritik an 5G: Gesundheitsgefahren nicht absehbar“

Dubiose Webseiten wie „QI-Technologies”, die ihren Namen nach eigener Angaben aus der „chinesischen Medizin” beziehen, veröffentlichen noch dubiosere Artikel zum Thema 5G. Hier heißt es: „Wenn Ihr Kind hier und jetzt von einer ‚Suppe‘ hochfrequenter elektromagnetischer Strahlung bombardiert wird, könnten sich die Langzeitschäden dieser Strahlenbelastung erst in etwa 20 bis 30 Jahren äußern – wenn es bereits zu spät ist, gegenzusteuern.”

„Die bestehenden Grenzwerte machen Gesundheitsschäden unmöglich.“

Was sollte man also über 5G-Strahlung wissen? Die Art der Strahlung, die bei der drahtlosen Kommunikation verwendet wird, liegt im Funkwellenbereich. Diese Wellen tragen viel weniger Energie als ionisierende Strahlung, als Röntgenstrahlen und kosmische Strahlung, die chemische Bindungen in der DNA aufbrechen und zu Krebs führen können.

In den Vereinigten Staaten regelt die Federal Communications Commission (FCC) die elektromagnetischen Wellenfrequenzen, die als Nichtionisierende Strahlung bekannt sind. Darunter fallen Radio- und Mikrowellen, die im regulierten Bereich für den Menschen ungefährlich sind.

Der einzige bekannte biologische Effekt, der durch Funkfrequenzen entsteht, ist Erwärmung: Ihre Körpertemperatur kann steigen. Die bestehenden Grenzwerte der FCC sind jedoch so bemessen, dass das Risiko einer Überhitzung vermieden werden kann, und dass im Bereich unter dieser – nach den geltenden Vorschriften nicht möglichen – Erwärmung keine biologischen Folgen drohen. Einfach ausgedrückt: Die bestehenden Grenzwerte machen Gesundheitsschäden unmöglich.

Gegner der 5G-Technologie argumentieren, dass die hohen Frequenzen der Technologie neue Telefone und Mobilfunktürme zu einer außerordentlichen Gefahr werden lassen. Die Wahrheit ist genau das Gegenteil, wie Wissenschaftler erklären. Je höher die Radiofrequenz, desto weniger dringt sie in die menschliche Haut ein und reduziert die Belastung der inneren Organe des Körpers, einschließlich des Gehirns.

„5G zu verhindern wäre für den Fortschritt verheerend.“

5G zu verhindern wäre für den Fortschritt verheerend. Das Netzwerk bietet größeres Datenvolumen, geringe Latenzzeit, schnellere Datenübertragung, mehr Energieeffizienz (leert Handybatterien nicht so schnell), und bessere Verbindungen auch dort, wo normalerweise kein Netz verfügbar ist.

Was nützen also die Mythen gegen 5G? Auf der einen Seite haben wir die allgemeine und regelmäßige Skepsis von fortschrittsfeindlichen Umweltschützern und unternehmensfeindlichen Verschwörungstheoretikern. Die Einwände solcher Menschen können grundsätzlich nicht durch wissenschaftliche Beweise widerlegt werden.

Auf der anderen Seite sehen wir Skepsis in der Bevölkerung, die von verschiedenen Medien, darunter Russia Today, organisiert wird. Für die Vereinigten Staaten berichtet die New York Times, dass RT America soziale Netzwerke mit Anti-5G-Meldungen überflutet. Die Idee sei angeblich, den Fortschritt in den USA aufzuhalten – zugunsten Russlands. Ein einfacher Zusammenhang besteht darin, dass Fehlinformationen oft konkurrierenden  Unternehmen zum Vorteil gereichen.

„Falschmeldungen über 5G helfen Autobauern, die auf WLAN setzen, und Staaten, die die USA und Europa technologisch überholen wollen.“

Das haben wir in der Diskussion über die Automobilanbindung deutlich gesehen. Dabei geht es um die Kommunikation von Fahrzeugen untereinander und mit der Infrastruktur. 5G gegen WLAN: Die Hersteller führten den Lobbykampf in Brüssel, um die Europäische Union zu überzeugen, die eine oder die andere der beiden Technologien zu unterstützen, anstatt einfach neutral zu bleiben. BMW und die Deutsche Telekom hatten intensiv für 5G geworben, es setzten sich am Ende allerdings Unternehmen wie Volkswagen und Renault durch. Im Juli veröffentlichte die deutsche Bundesregierung dann ihre Stellungnahme. Sie bereitet sich darauf vor, den Einsatz der Wi-Fi-Technologie für den Anschluss vernetzter Autos zu unterstützen, da die 5G-Technologie noch nicht ausgereift genug sei, um Ergebnisse zu liefern. In einem von der Bundesregierung produziertem Dokument, das Politico vorliegt, heißt es: „Die Industrie muss sich auf Technologien konzentrieren, die kurzreichende, Wi-Fi-basierte Signale nutzen“. Einige Automobilhersteller schlugen sich daraufhin auf die Seite der Bundesregierung, während andere der Ansicht waren, dass Berlin stattdessen die 5G-Technologie unterstützen sollte.

Für WLAN sind Infrastruktur-Investitionen beim Straßenbau allerdings ebenfalls notwendig, während 5G-Technologie vom Roll-out des gesamten Netzes profitieren kann und keine weiteren Kosten produzieren würde. Ob nun 5G oder WLAN bei Autos (oder anderen verbundenen Produkten) in der Effizienz besondere Unterschiede aufweisen, sollten die Verbraucher beurteilen, nicht der Staat.

Der Kampf zwischen Lobbyisten wird in Brüssel, Berlin, Paris usw. geführt und nutzt traditionelle Kommunikationsmedien: Unternehmen und Staaten scheinen sich in den Kampf  Neu gegen Alt einzumischen, anstelle Verbraucher als faire Richter entscheiden zu lassen. Falschmeldungen über 5G helfen Autobauern, die auf WLAN setzen, und Staaten, die die USA und Europa technologisch überholen wollen. Deshalb ist es notwendig, eine überprüfbare Faktenbasis zu schaffen, um auf gleichem Wissensstand zu diskutieren. Bei 5G wird diese Debatte entscheidend für die technologische Zukunft Europas sein.

Article originally posted here.

Brussels, BE – The incoming Commission President, Ursula von Der Leyen, will have a series of politically delicate hurdles to contend with in the field of cybersecurity. Here is why certification schemes are needed for that goal.

Not least in the domain of 5G, where the EU has come under increased pressure from American counterparts set to adopt a hostile position against next-generation technologies emanating from the far east.

Europe-wide, following a Commission recommendation for a common EU approach to the security of 5G networks, member states have recently submitted national risk assessments – providing an overview of their most pressing concerns in the future development of 5G infrastructure. These assessments will feed into the next phase, an EU-wide risk assessment to be completed by October 1st.

As part of the European cybersecurity strategy, certification schemes should be implemented on both services and networks.

Luca Bertoletti, Senior European Affairs Manager at the Consumer Choice Center responds: “We welcomed the implementation of the cybersecurity certification schemes but we hope the new commission will keep high standards.

“In our paper written by Mikołaj Barczentewicz, a research associate at the Oxford Centre for Technology & Global Affairs, we recommend using liability rules for operators and resellers of software and devices that expose consumers to the risk of malicious and illegal interference. Personal liability of company directors and executives should be also considered.

“We look forward to starting a productive discussion with the new commission on how to make consumers’ digital life, in the 5G era, more secure and private,” said Bertoletti.

The CCC represents consumers in over 100 countries across the globe. We closely monitor regulatory trends in Ottawa, Washington, Brussels, Geneva and other hotspots of regulation and inform and activate consumers to fight for #ConsumerChoice. Learn more at consumerchoicecenter.org.

Originally published here

Open markets and free trade have increased consumers’ prosperity in Europe and across the world. The impact of the technological advances that contributed to a massive connectivity and freedom of consumers would not have been possible without the existence of a global set of standards that promote competition and choice in the global market for information and communication technologies (ICT). The flipside of this bespoke connectivity can be seen in growing fear about massive data leaks and authoritarian governments targeting cyber-attacks at liberal democracies. News of all mobile data being rerouted from Europe through some Chinese nodes isn’t happening in a Black Mirror episode but is the frightening reality these days.

For decades telecommunications and internet-enabled businesses have relied on openness to operate complex networks and preserve the integrity of the information transmitted. Their efficiency and the ease with which consumers access these services depends on seamless interoperability across key technology vendors and the technical standards that underpin the network components that they build.

However, modern political realities have revealed the caveats of this globalized and interconnected system. As former German Foreign Minister and Vice Chancellor Joschka Fischer wrote, “technology andsoftware exports are no longer just a matter of business; they are about power.” This is particularly evident in the telecommunications sector. National governments’ desire to field next generation 5G networks is being tempered by their growing concern over the security pitfalls created by the overreliance and dominance of untrustworthy vendors in the supply chain for 5G technology. The importance of a secure 5G is evident as governments across the European Union are currently undertaking comprehensive assessments of their exposure and risk to security vulnerabilities in the supply chain.  

While potential threats to national security are serious, pursuing a strategy of brinkmanship risks elevating geopolitical concerns at the expense of an opportunity to enact comprehensive standards for 5G. National governments and industry must reinforce their commitments to the principles that gave  consumers a thriving global technology sector in the first place: open markets and choice for ICT products and services. Safeguarding consumer privacy and security requires a coordinated framework to facilitate vendor diversity. Additionally, liberal democracies need to ensure that no single vendor from an autocratic or illiberal country of origin can monopolize their respective ICT market for 5G or legacy 4G and LTE networks.  

Security must be a defining feature of the standards and norms that govern the global ICT supply chain as well as the individual pieces of software and hardware that businesses and consumers depend on. Inaction risks the ability of businesses and consumers to exercise meaningful choice in critical 5G and other ICT products and services. Some of the EU’s largest member states, such as Germany and Italy, have used the auctions of spectrum licenses as a cash cow for their national budgets instead of seeing newly utilized frequencies as a gamechanger for consumers’ connectivity. This has led to the undesired consequence that many operators are cash-strapped and tend to go for the cheapest rather than the most trustworthy infrastructure provider. This has led us to a path dependency of toxic reliance on very few suppliers with questionable motives.

With coordinated technical standards for interoperability, such as the more trustworthy open source solutions, comes greater trust and transparency. As advancements in technology transform all matter of global exchange these principles must be reinforced and expanded to better protect consumers, promote innovation and foster a safe and secure digital ecosystem.

Fred Roeder, Managing Director of the Consumer Choice Center, and Luca Bertoletti, European Affairs Manager of the Consumer Choice Center

Originally published here

Lisabonos sutartimi visuotinai patvirtinta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija įtvirtino naują žmogaus teisę. Tai teisė į duomenų apsaugą. Tuomet dar niekas nežinojo, kokią įtaką globaliam pasauliui ji turės.

Nuo gero administravimo principo sudedamosios iki žmogaus teisės

Pirmasis Europos Sąjungos teisės aktas, reglamentuojantis duomenų apsaugą, patvirtintas 1995 m.. Tiesa, šioje direktyvoje duomenų apsauga pirmiausiai siejosi su gero administravimo principais. Laikui bėgant duomenų apsaugos traktavimas keitėsi ir jos svarbumas augo. 2009 m. Europos Sąjunga aštuntame Chartijos straipsnyje įtvirtindama teisę į duomenų apsaugą kaip žmogaus teisę tapo pasauline pioniere. Joks kitas tarptautinis teisės aktas, o tarp jų ir Tarptautinė pilietinių ir politinių teisių konvencija, jos prieš tai nenumatė.

Šis veiksmas akademiniame pasaulyje kėlė intriguojančias diskusijas. Dažniausiai duomenų apsauga buvo pateikiama kaip kitų teisių sudedamoji. Vokietijos konstitucinis teismas ją siejo su orumu, Prancūzijos su laisve. Ji taip pat buvo susijusi su daugeliu kitų: teise į privatumą, teise reikšti savo įsitikinimus, išpažinti religiją, saviraiškos laisve, teisingu teismu. Kilo klausimų, kas duomenų apsaugą pateisina kaip savarankišką žmogaus teisę? Matyt, kad grėsmė. Teisė tampa žmogaus teise, kai ji siejasi su tam tikromis svarbiomis vertybėmis, o šių apsaugai kyla pavojus.

Kaip teigia mokslininkas Yvonne McDermott, skaidrumas, nediskriminacija, individo autonomija, privatumas – yra vertybės, kurias šiandien, skaitmenizacijos amžiuje, užtikrinti vis sunkiau. Kai ankstesnių pramonės revoliucijų įkvėpimo šaltinis buvo i) mechanizacija, ii) elektra ir degalai, iii) atominė energija, ketvirtoji pramonės revoliucija pasižymi naujosiomis technologijomis, o tarp jų ir vis didėjančia duomenų svarba.

Ir nors visiškai užkirsti kelią laisvam duomenų tekėjimui – ne tik naivu, bet ir netikslinga, tačiau stengtis užtikrinti duomenų apsaugą bei apsaugoti Europos Sąjungos piliečius – svarbu ir pozityvu.
Šį tikslą tiek Europai, tiek visam likusiam laisvam pasauliui iškėlė Europos politikai. Na, o Chartijoje numatyta duomenų apsaugos kaip žmogaus teisės užuomina buvo realizuota Bendrajame duomenų apsaugos reglamente. Būtent šis veiksmas prie ES pavadinimo prilipino ,,duomenų policininko“ etiketę.

Jau paminėtos vertybės bei jų apsaugojimas šiuo metu realizuojamas Europos Sąjungos valstybės narėse. Privatumo idėja turi skirtingas interpretacijas, vieni ją gali sieti su mažesniais privatumo lūkesčiais, kiti su platesniu jų spektru, akivaizdu, kad vienais atvejais duomenų rinkimas pateisinamas, tačiau kitais – jis smerktinas ir proporcingai nereikalingas.

Žmogaus autonomija susijusi su savo paties galimybe duomenis kontroliuoti. Skaidrumas reiškia galimybę žinoti, kad duomenys gali būti apdorojami bei apdorojimo būdus. Nediskriminacija taip pat siejasi su skaidrumu, duomenų valdytojas turi užtikrinti prevencinius mechanizmus, kurie užkirstų kelią galimai diskriminacijai. Žinoma, pozityvus tikslas nebūtinai garantuoja norimą rezultatą.

Duomenų apsaugos kaip žmogaus teisės įgyvendinimo iššūkiai

Vienas iš pagrindinių iššūkių duomenų apsaugoje yra didelis kiekis savanoriškai teikiamų duomenų. Socialiniai tinklai, įvairūs prietaisai, kuriuos mes naudojame, renka duomenis apie mūsų biologinę, fizinę, elgsenos informaciją. Naujoji Daiktų interneto (Internet of Things) technologija gali prisidėti prie ne vien prie individualaus naudotojo duomenų rinkimo, bet ir prie jo aplinkoje esančių asmenų informacijos prieigos.

Kitas svarbus klausimas susijęs masiniu sekimu ir valstybių įsikišimo užmojo ribų nustatymu. Buvusio JAV Nacionalinės saugumo agentūros darbuotojo Edwardo Snowdeno informacijos nutekinimas atskleidė, kad visuotinis sekimas gali prisidėti prie teroristinių atakų grėsmės apčiuopimo. Taigi, šiandien susiduriame su sekimo metodų kismu ir aprėpties didėjimu.

Skaitmeninis amžius lemia, kad vis didesnės pastangos telkiamos į duomenimis grįstą sekimą (data surveillance). Akivaizdu, kad tai kuo toliau, tuo labiau kels vis daugiau klausimų, kas yra proporcingas duomenų gavimas, kada jis būtinas ir neišvengiamas.

Duomenų apsaugos klausimas iškyla ir tarptautinio bendradarbiavimo kontekste. Lyderiai neslepia, kad Europos Sąjunga siekia savo privatumo politiką eksportuoti į kitas valstybes bei nacionalinę jų teisę. Vienu atveju tai vyksta per prekybos susitarimus, kitu – per kitas tarptautines sutartis. Na, o gegužę Europos Komisija Pasaulio prekybos organizacijai pristatė e. komercijos taisykles, kurios apsaugotų vartotojus nuo galimų pažeidimų. Tai prisidėtų prie globalaus duomenų apsaugos teisės, kaip žmogaus teisės, pripažinimo.

Originally published here

Galbūt iš pirmo žvilgsnio ši frazė gali būti priimta nerūpestingai: „na, ir kas?“ Žinoma, gal ir nieko blogo. Juk būtent dėl to gauname pasiūlymus, kurie kur kas aktualesni. Surinkti duomenys suteikia galimybę paslauga džiaugtis nemokant papildomos naudojimosi kainos. Tačiau lazda turi du galus; didėjantis duomenų surinkimo kiekis atneša ir tam tikras rizikas.

Žmogų apibrėžia ne vien jo asmens kodas, jis yra savimi, nes turi tam tikrą identitetą. Asmeniniai duomenys neatskiriama to dalis, jie atskleidžia žmogaus charakteristiką ir ją iliustruoja. Ši informacija gali būti itin vertinga tiems, kurie turi nebūtinai pačius geriausius tikslus. Dar visai neseniai viešoje erdvėje nuskambėjo JAV prezidento Donaldo Trumpo rinkimų ar Brexito kampanijos technologiniai sprendimai. Surinkti duomenys gali padėjo paveikti rinkimų rezultatus.

Platesniame kontekste per didelis produkto ar paslaugos individualizavimas gali pradėti kurti tam tikrus informacijos „getus“, kai gauname tik tam tikrą specifinę informaciją, kuri mums patinka, o ne tą, kurią galbūt taip pat reikėtų žinoti. Taip pat kiekvieną dieną tarptautinėje erdvėje girdima apie naujas tapatybės vagystes bei finansinius nusikaltimus. Atsakomybė dažnai krenta „paslaugos“ davėjui. Blogiausia, kad verslas ne visada pasirūpina savo vartotojų apsauga ir sukuria galimybę įsilaužėliams patekti į „duomenų namus“ per galines duris.

Tokie incidentai yra įrodymas, kad vartotojų duomenų saugumas ir privatumas nėra pakankamai apsaugotas ir trūksta jau dabar galiojančios teisės mechanizmų įgyvendinimo efektyvumo bei papildomų teisinių priemonių. Protingos politikos atsakas – neišvengiamas. Taigi, kyla klausimas, kaip tobulinti jau esamą tvarką?

Blogiausia, kad verslas ne visada pasirūpina savo vartotojų apsauga ir sukuria galimybę įsilaužėliams patekti į „duomenų namus“ per galines duris.

Sprendimai

Nėra vieno sprendimo, kuris užtikrintų duomenų apsaugą. Tačiau galimos skirtingos politikos pasiūlymų kombinacijos. Neseniai atliktame Consumer Choice Center tyrime buvo išskirti trys esminiai elementai: griežtesnė teisinė atsakomybė, papildomi sertifikavimo kriterijai bei draudimai, susiję su kilmės šalimi.

Pažeidimai įvyksta, nes, dažnu atveju, atsakingi asmenys nesielgia taip, kaip nurodyta teisės normose. Nors jau šiandien egzistuoja keli mechanizmai, kurie turėtų tai užtikrinti, akivaizdu, kad jie nėra efektyvūs arba užtektinai nekonkretūs. Tiek ES, tiek nacionalinės elektroninio saugumo taisyklės paprastai konkrečių priemonių nereikalauja apart „tinkamų priemonių“.

ES lygmenyje turėtų būti priimamos papildomos taisyklės, kurios užtikrintų vartotojų apsaugą programinės įrangos naudojimo, pardavimo ar perpardavimo kontekste, kai tai susiję su duomenų apsauga. Svarbu, kad visi papildomi techniniai standartai būtų neutralūs, visai kaip ir pati technologija, neturėtų būti reikalaujama naudoti specifinius tam tikrus paslaugų produktus, nes tai sukeltų kliūtis naujiems rinkos žaidėjams, inovacijų plėtrai.

Taip pat svarbu įsivesti tam tikras saugumo lubas ir grindis, mechanizmą, kuriuo vadovaujantis atsakomybė būtų sumažinta arba pašalinta. Jau dabar egzistuoja ES Kibernetinis aktas, remiantis jo nuostatomis galima būtų sukurti papildomus reikalavimus.

Nors jau šiandien egzistuoja keli mechanizmai, kurie turėtų tai užtikrinti, akivaizdu, kad jie nėra efektyvūs arba užtektinai nekonkretūs.

Anksčiau paminėti draudimai pagal kilmės šalį turėtų būti paskutinė priemonė. Dėl tam tikrų priežasčių galima manyti, kad kai kurios ES vyriausybės daro teisinį ar neteisėtą spaudimą privačioms įmonėms, skatindamos įtraukti programinės įrangos pažeidžiamumą, kuris gali būti panaudotas vyriausybių atstovų. Tai vėliau gali būti naudojama kaip didmeninių draudimų pagal kilmės šalį pateisinimo priežastis. Tokio tipo draudimas tikėtinai naudingi vartotojams nebus. Antra vertus, nerandant kito veiksmingo sprendimo ir nerandant aiškių sprendimų, šis pasiūlymas galėtų būti priimtinas.

Asmens duomenų, privatumo srities reglamentavimas turėtų būti grindžiamas ne vien ekonominėmis laisvėmis, bet ir tam tikra žmogaus teisių apsauga. Juk Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina asmens teisę į privatumą ir orumą. Akivaizdu, kad didėjant asmens duomenų reikšmei, ši sritis reikalauja tinkamesnio reglamentavimo, kuris užtikrintų žmogaus teises, tačiau taip pat ir nesužlugdytų inovacijų plėtros.

Originally published here