This is a very dangerous and reckless preposition. As one commentator said, the conference was anti-science activism based on environmental fantasies.
“Agroecology as a political doctrine has no place in science-based policy discourse, and its promotion – given the scientific knowledge we have to today – is immoral. It needs to be stopped,” said Bill Wirtz, a policy analyst.
They’re cookies, and they’re not the delicious kind: internet cookies pop up on every new website we click on. The pop-up often says something like this: “We use cookies to help our site work, to understand how it is used, and to tailor the adverts presented on our site. By clicking “Accept” below, you agree to us doing so. You can read more in our cookie notice. Or, if you do not agree, you can click “Manage” below to access other choices.” What cookies do essentially is store information on your device on how and where you navigate on their website.
When retrieving the information from your device, the website knows what particularly caught your eye, and they can improve their website structure or marketing based on this data. However, cookies can also be useful to the user, in that it stores your password, and keeps you logged into your favourite social media platform or airline account. The way rules are today, you need to opt-in to allowing cookies to be stored.
It wasn’t always that way. Prior to the “Citizen’s Rights Directive“, users were assumed to having opted-in to the sites cookie policy, automatically and then explicitly opted-out if they wished. In 2009, this directive changed the approach from an opt-out to an opt-in, as it was with the privacy directive since 2002. This has created a wave of annoying pop-ups, that can sometimes block half the screen, and deteriorate user experience.
Part of the directive sets the rules regarding cookie consent, and only implies two instances for implicit consent (meaning you are assumed consenting to the use of cookies), both relating to providing a service that the user specifically requested. For instance, an online shop remembering what you put into your shopping cart, does not need explicit consent.
The reformed privacy regulation of the European Union – ePrivacy Regulation – is set to come into effect this year, but no reform of cookie consent riles is planned. This would continue the cycle of annoying cookies. However, implementations can vary. Germany has an opt-out approach, so long as data collected by cookies immediately undergo pseudonymisation and are kept in a pseudonymised state. Your cookie disclaimer in Germany will also always state that continued use of the website implies consent.
But there is an easier option already on the market. A well-reflected reform would put all cookie use under implicit consent, with the knowledge that users can use often free and already existing software that allows them to opt-out of all cookie use that they deem unsuited for them. This allows consumers to take their data use into their own hands, without an unnecessary and ineffective pop-up on every website. This could also be an integrated feature in browsers, that would allow consumers to easily navigate their privacy rules in one centralised place.
This represents yet another way in which regulatory independence would allow the UK to diverge from bad EU policies.
Bill Wirtz is a Senior Policy Analyst for the Consumer Choice Centre.
Lisabonos sutartimi visuotinai patvirtinta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija įtvirtino naują žmogaus teisę. Tai teisė į duomenų apsaugą. Tuomet dar niekas nežinojo, kokią įtaką globaliam pasauliui ji turės.
Nuo gero administravimo principo sudedamosios iki žmogaus teisės
Pirmasis Europos Sąjungos teisės aktas, reglamentuojantis duomenų apsaugą, patvirtintas 1995 m.. Tiesa, šioje direktyvoje duomenų apsauga pirmiausiai siejosi su gero administravimo principais. Laikui bėgant duomenų apsaugos traktavimas keitėsi ir jos svarbumas augo. 2009 m. Europos Sąjunga aštuntame Chartijos straipsnyje įtvirtindama teisę į duomenų apsaugą kaip žmogaus teisę tapo pasauline pioniere. Joks kitas tarptautinis teisės aktas, o tarp jų ir Tarptautinė pilietinių ir politinių teisių konvencija, jos prieš tai nenumatė.
Šis veiksmas akademiniame pasaulyje kėlė intriguojančias diskusijas. Dažniausiai duomenų apsauga buvo pateikiama kaip kitų teisių sudedamoji. Vokietijos konstitucinis teismas ją siejo su orumu, Prancūzijos su laisve. Ji taip pat buvo susijusi su daugeliu kitų: teise į privatumą, teise reikšti savo įsitikinimus, išpažinti religiją, saviraiškos laisve, teisingu teismu. Kilo klausimų, kas duomenų apsaugą pateisina kaip savarankišką žmogaus teisę? Matyt, kad grėsmė. Teisė tampa žmogaus teise, kai ji siejasi su tam tikromis svarbiomis vertybėmis, o šių apsaugai kyla pavojus.
Kaip teigia mokslininkas Yvonne McDermott, skaidrumas, nediskriminacija, individo autonomija, privatumas – yra vertybės, kurias šiandien, skaitmenizacijos amžiuje, užtikrinti vis sunkiau. Kai ankstesnių pramonės revoliucijų įkvėpimo šaltinis buvo i) mechanizacija, ii) elektra ir degalai, iii) atominė energija, ketvirtoji pramonės revoliucija pasižymi naujosiomis technologijomis, o tarp jų ir vis didėjančia duomenų svarba.
Ir nors visiškai užkirsti kelią laisvam duomenų tekėjimui – ne tik naivu, bet ir netikslinga, tačiau stengtis užtikrinti duomenų apsaugą bei apsaugoti Europos Sąjungos piliečius – svarbu ir pozityvu.
Šį tikslą tiek Europai, tiek visam likusiam laisvam pasauliui iškėlė Europos politikai. Na, o Chartijoje numatyta duomenų apsaugos kaip žmogaus teisės užuomina buvo realizuota Bendrajame duomenų apsaugos reglamente. Būtent šis veiksmas prie ES pavadinimo prilipino ,,duomenų policininko“ etiketę.
Jau paminėtos vertybės bei jų apsaugojimas šiuo metu realizuojamas Europos Sąjungos valstybės narėse. Privatumo idėja turi skirtingas interpretacijas, vieni ją gali sieti su mažesniais privatumo lūkesčiais, kiti su platesniu jų spektru, akivaizdu, kad vienais atvejais duomenų rinkimas pateisinamas, tačiau kitais – jis smerktinas ir proporcingai nereikalingas.
Žmogaus autonomija susijusi su savo paties galimybe duomenis kontroliuoti. Skaidrumas reiškia galimybę žinoti, kad duomenys gali būti apdorojami bei apdorojimo būdus. Nediskriminacija taip pat siejasi su skaidrumu, duomenų valdytojas turi užtikrinti prevencinius mechanizmus, kurie užkirstų kelią galimai diskriminacijai. Žinoma, pozityvus tikslas nebūtinai garantuoja norimą rezultatą.
Duomenų apsaugos kaip žmogaus teisės įgyvendinimo iššūkiai
Vienas iš pagrindinių iššūkių duomenų apsaugoje yra didelis kiekis savanoriškai teikiamų duomenų. Socialiniai tinklai, įvairūs prietaisai, kuriuos mes naudojame, renka duomenis apie mūsų biologinę, fizinę, elgsenos informaciją. Naujoji Daiktų interneto (Internet of Things) technologija gali prisidėti prie ne vien prie individualaus naudotojo duomenų rinkimo, bet ir prie jo aplinkoje esančių asmenų informacijos prieigos.
Kitas svarbus klausimas susijęs masiniu sekimu ir valstybių įsikišimo užmojo ribų nustatymu. Buvusio JAV Nacionalinės saugumo agentūros darbuotojo Edwardo Snowdeno informacijos nutekinimas atskleidė, kad visuotinis sekimas gali prisidėti prie teroristinių atakų grėsmės apčiuopimo. Taigi, šiandien susiduriame su sekimo metodų kismu ir aprėpties didėjimu.
Skaitmeninis amžius lemia, kad vis didesnės pastangos telkiamos į duomenimis grįstą sekimą (data surveillance). Akivaizdu, kad tai kuo toliau, tuo labiau kels vis daugiau klausimų, kas yra proporcingas duomenų gavimas, kada jis būtinas ir neišvengiamas.
Duomenų apsaugos klausimas iškyla ir tarptautinio bendradarbiavimo kontekste. Lyderiai neslepia, kad Europos Sąjunga siekia savo privatumo politiką eksportuoti į kitas valstybes bei nacionalinę jų teisę. Vienu atveju tai vyksta per prekybos susitarimus, kitu – per kitas tarptautines sutartis. Na, o gegužę Europos Komisija Pasaulio prekybos organizacijai pristatė e. komercijos taisykles, kurios apsaugotų vartotojus nuo galimų pažeidimų. Tai prisidėtų prie globalaus duomenų apsaugos teisės, kaip žmogaus teisės, pripažinimo.
